pensus
Latín
pēnsus
- pensus: [ ˈpɛn.sʊs ] o [ ˈpẽː.sʊs ] (latín clásico, AFI)
Forma verbal[editar]
1.ª y 2.ª declinación (-us, -a, -um)
| ||||||
Singular | Plural | |||||
---|---|---|---|---|---|---|
Masculino | Femenino | Neutro | Masculino | Femenino | Neutro | |
Nominativo | pēnsus | pēnsa | pēnsum | pēnsī | pēnsae | pēnsa |
Vocativo | pēnse | pēnsa | pēnsum | pēnsī | pēnsae | pēnsa |
Acusativo | pēnsum | pēnsam | pēnsum | pēnsōs | pēnsās | pēnsa |
Genitivo | pēnsī | pēnsae | pēnsī | pēnsōrum | pēnsārum | pēnsōrum |
Dativo | pēnsō | pēnsae | pēnsō | pēnsīs | pēnsīs | pēnsīs |
Ablativo | pēnsō | pēnsā | pēnsō | pēnsīs | pēnsīs | pēnsīs |
- 1
- Participio perfecto pasivo de pendō.
Adjetivo[editar]
- 3
- Que vale.